Astrofizikai nagrinėja sferines karves vakuume. Šis juokingas komentaras nėra visiškai klaidingas, bet net ir priimant jį už gryną pinigą, galime rasti daug įdomybių. Pavyzdžiui, žvaigždės yra daugmaž sferinės, tačiau skirtingi jų sluoksniai elgiasi labai nevienodai. Pačioje išorėje turime vainiką, kuris yra daug karštesnis už žvaigždės paviršių; praeitą savaitę paskelbti laboratorinio eksperimento rezultatai, patvirtinantys vieną idėją apie tai, kaip vainiką gali įkaitinti Saulės magnetinis laukas. Truputį gilesni, bet vis dar išoriniai žvaigždės sluoksniai dažniausiai numetami prieš pat jai mirštant – dabar nauji stebėjimai parodė, kad šis procesas 10-12 kartų už Saulę masyvesnėse žvaigždėse yra energingesnis, nei manyta anksčiau. O jei žvaigždė yra dvinarė (taip, čia jau paliekame sferines karves nuošalyje), jos apvalkalas prieš mirtį išsipučia iki milžiniško dydžio, kurį aptikti įmanoma tik tada, jei aplink nėra kitų žvaigždžių, galinčių sujaukti formą. Kitose naujienose – ryšiai tarp supernovų ir gyvybės Žemėje, pasiūlymas Mėnulį tyrinėti elektrostatiškai levituojančiu zondu ir egzoplaneta su ištempta orbita. Gero skaitymo!
***
Supernovos keitė Žemės klimatą. Klimato pokyčius Žemėje sukelia įvairūs reiškiniai – nuo žmonių veiklos, kaip pastaruoju metu, iki pagausėjusių ugnikalnių išsiveržimų, tarpžvaigždinių dulkių kosminėje aplinkoje ar supernovų sprogimų. Bent vienas masinis išmirimas, nutikęs prieš 360 milijonų metų, siejamas su supernovos sprogimu netoliese. Bet naujo tyrimo autoriai teigia, kad supernovos turi ir ilgalaikį, subtilesnį, tačiau teigiamą poveikį gyvybės gausai mūsų planetoje. Išvada padaryta atradus koreliaciją tarp tikėtino supernovų sprogimų dažnumo Paukščių Take ir organinės medžiagos liekanų kiekio nuosėdinėse uolienose. Koreliacija stebima per pastaruosius pustrečio milijardo metų. Per paskutinius 500 milijonų metų prie šių dydžių prisideda dar vienas – maistinių medžiagų kiekis vandenynuose. Supernovų dažnumas įvertintas pagal žvaigždžių amžiaus Galaktikoje pasiskirstymą – tais laikais, kai žvaigždžių formavosi daugiau, proporcingai daugiau buvo ir supernovų. Organinės medžiagos liekanų kiekis įvertintas pagal dviejų anglies izotopų, anglies-12 ir anglies-13, gausos santykį. Maistinių medžiagų gausą įvertinti pavyko nagrinėjant pirito (geležies sulfido) granules vandenynų dugno nuosėdinėse uolienose. Visais atvejais aukštesnis supernovų dažnumas susijęs su didesniu maistinių medžiagų bei biomasės kiekiu. Tyrėjai teigia, kad greičiausiai supernovų skleidžiami kosminiai spinduliai, pasiekę Žemės atmosferą, sukeldavo klimato pokyčius, kurie lemdavo didesnį medžiagų maišymąsi vandenynuose, o tai paskatindavo gyvų organizmų – daugiausiai vienaląsčių – dauginimąsi bei, galiausiai, gausesnių organinių nuosėdų formavimąsi. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.
***
Elektrifikuotas zondas Mėnuliui? Mėnulis neturi atmosferos, tad skraidyti sparnuotais prietaisais jame neįmanoma, priešingai nei Žemėje ar Marse. Iš kitos pusės, Mėnulyje gali veikti kitokio tipo skraidanti technologija – elektrostatinė levitacija. Mėnulio paviršių dengia dulkių, arba regolito, sluoksnis, o šios dulkelės arba jau turi elektrinį krūvį, arba labai lengvai jį įgyja. Vandens ir atmosferos nebuvimas neleidžia krūviui lengvai pranykti, todėl Mėnulio dulkės kimba prie visokiausių prietaisų – tuo ne kartą įsitikino ir Apollo astronautai. Vidutinis paviršiaus krūvis yra pakankamas, kad kai kurios Mėnulio dulkės kybo pakilusios į metro aukštį. Dabar mokslininkai pasiūlė idėją, kad šią regolito savybę galima išnaudoti suteikiant galimybę mažam zondui sklęsti virš palydovo paviršiaus. Iš tvirto PET plastiko pagamintas lengvas zondas gali išlaikyti tokio pat ženklo krūvį, kaip ir Mėnulio regolitas. Tai sukurtų nuolatinę stūmos jėgą, kuri leistų zondui išsilaikyti kybant virš paviršiaus. Panašūs skaičiavimai buvo atlikti ir seniau, bet tada gauta išvada, jog krūvio nepakanka, norint įveikti Mėnulio paviršiaus trauką, taigi tokie zondai būtų tinkami nebent asteroidų, kurių gravitacija daug silpnesnė, paviršiaus žvalgymui. Naujojo tyrimo autoriai siūlo šią problemą įveikti suteikiant zondui mažyčius variklius, kurie išmestų jonizuotą medžiagą ir taip padidintų tiek zondo, tiek paviršiaus po juo krūvį. Jonų šaltinis galėtų būti skystos druskos, o du varikliai būtų nukreipti į priešingas puses: elektronai išmetami į viršų, jonai – žemyn. Taip išauga teigiamas paviršiaus krūvis ir elektrostatinė stūmos jėga sustiprėja. Tyrėjai išbandė sistemą laboratorijoje, vakuuminėje spintoje, kurioje zondas buvo pritvirtintas prie spyruoklių, sumažinančių jo efektyvų svorį iki Mėnulio ar kurio nors asteroido lygio. Taip tyrėjai nustatė, kad 1 kg masės zondui sklęsti virš Mėnulio paviršiaus įmanoma, jei jame įmontuotas 50 kV įtampos jonų variklis. Tuo tarpu virš vidutinio asteroido, tokio kaip Psichė, paviršiaus sklęsti pakaktų ir 10 kV variklio. Tuo tarpu galios abiem atvejais užtenka visiškai nedaug – mažiau nei vieno vato. Tinkamai valdant, kurioje vietoje paleidžiami jonai, zondas galėtų sklęsti įvairiomis kryptimis. Be to, tokiam zondui beveik nereikėtų judančių dalių, todėl ir gedimo tikimybė būtų daug mažesnė. Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Spacecraft and Rockets.
***
Saulės vainiko eksperimentas laboratorijoje. Saulės paviršiaus temperatūra yra apie 5700 kelvinų (maždaug 5400 Celsijaus laipsnių), tačiau aukščiau esantis vainikas – gerokai karštesnis, pasiekia milijoną laipsnių. Mokslininkai sutaria, kad vainikas įkaista dėl magnetinių laukų poveikio, bet tikslios proceso detalės nežinomos. Yra du esminiai būdai, kaip magnetinio lauko energija gali tapti šilumine: magnetinis persijungimas ir bangų gesinimas. Pirmuoju atveju susisukusios magnetinio lauko linijos staiga persijungia į paprastesnę konfigūraciją, sumažėja jų energija, o perteklius išsisklaido aplinkinėje medžiagoje kaip šiluma. Antrasis būdas susijęs su skirtingo tipo bangomis, kurios sklinda įmagnetintoje plazmoje. Vienas jų tipas, vadinamas Alfveno bangomis, kyla dėl to, kad magnetinis laukas verčia plazmą sudarančius jonus vibruoti, panašiai kaip gitaros stygą. Šių bangų greitis priklauso nuo magnetinio lauko stiprumo ir plazmos tankio; jei jis sutampa su garso bangų greičiu plazmoje (kuris priklauso nuo temperatūros), vieno tipo bangos gali virsti kitomis, tada magnetinis laukas silpsta, o temperatūra – auga. Manoma, kad tokios sąlygos nutinka sluoksnyje tarp Saulės paviršiaus (fotosferos) ir vainiko, vadinamame chromosfera. Dabar analogiškos sąlygos atkurtos ir laboratorijoje. Anksčiau eksperimentiškai sukurti panašių sąlygų nepavykdavo: visi bandymai su dujine plazma būdavo vykdomi sąlygomis kur Alfveno bangų greitis gerokai viršydavo garso greitį, tuo tarpu bandymai skystuose metaluose turėdavo priešingą problemą. Naujojo tyrimo autoriai panaudojo ypatingai stiprų pulsuojantį magnetinį lauką generuojantį prietaisą, kuriuo pasiekė iki 100 teslų lauko stiprį – du milijonus kartų stipresnį, nei Žemės. Paleidę jį per skysto rubidžio mėginį, mokslininkai nustatė, kad tiek 56 teslų stipriu dalis magnetinio lauko energijos išsisklaido garso bangomis metale. Būtent tokį efektą prognozuoja teoriniai skaičiavimai. Taigi eksperimentu parodyta, kad energijos perdavimas iš magnetinio lauko įmanomas ir per bangų slopinimą. Tai neįrodo, kad šis vainiko kaitinimo būdas yra tikrai teisingas, tačiau padidina modelio patikimumą. Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review Letters.
***
Šią nuotrauką, kaip ir daugumą gražiausių Saturno ir jo palydovų kadrų, padarė Cassini zondas. Nuotrauka daryta dar 2010 metais, maždaug misijos viduryje. Žiedų detalės fone matome du iš gausybės Saturno palydovų: 180 kilometrų ilgio Janusą ir 1500 kilometrų skersmens, bet toliau besisukančią, Rėją.
***
Egzoplaneta su ištempta orbita. Praeitą savaitę Žemė praėjo perihelį – artimiausią Saulei orbitos tašką. Tiesa, atstumas nuo Saulės tada buvo vos 3,5% mažesnis, nei afelio – didžiausio nuotolio – metu liepos pradžioje. Kitų Saulės sistemos planetų orbitos irgi yra panašiai apskritiminės – vienintelio Merkurijaus didžiausias atstumas nuo Saulės yra pusantro karto didesnis, nei mažiausias, o kitų planetų atstumų variacija neviršija 10%. Daugumos egzoplanetų orbitos irgi yra artimos apskritimams, nors pasitaiko ir gerokai labiau ištemptų. Viena tokia stipriai ištemptos orbitos planeta neseniai aptikta TESS teleskopo duomenyse. TESS yra kosminis teleskopas, po 90 dienų stebintis vis kitą dangaus plotą ir taip ieškantis planetų su trumpesniais nei maždaug 45 dienų periodais. Planeta TOI-2257 b sukasi aplink mažytę žvaigždę, trigubai mažesnės masės už Saulę, nuo mūsų nutolusią beveik 60 parsekų. Vieną ratą aplink žvaigždę ji apsuka per 37 Žemės paras – atrodo nedaug, bet turint omeny, kad žvaigždė šviečia apie 60 kartų blausiau už mūsiškę, tai yra gana didelis atstumas; dauguma planetų prie tokių mažų žvaigždžių žinomos daug arčiau. Planetos tranzitai trunka netikėtai ilgai – tai rodo, kad planeta tranzituoja būdama toliau nei vidutiniškai nuo žvaigždės. Detaliai išnagrinėję tranzitų eigą, mokslininkai nustatė, jog planetos orbita išsitempusi tiek, kad artimiausias žvaigždei taškas – pericentras – yra trigubai artimesnis, nei tolimiausias – apocentras. Toks santykis yra didžiausias iš visų žinomų planetų prie mažesnių už Saulę žvaigždžių. Įdomu ir tai, kokia planetos temperatūra turėtų būti orbitos ekstremumuose: pericentre gali pakilti iki 100 laipsnių Celsijaus, o apocentre – nukristi iki -80. Nors greičiausiai tokie ekstremalūs temperatūros svyravimai neleistų planetoje užsimegzti jokiai gyvybei, TOI-2257 b gali vykti įdomių atmosferinių reiškinių. Planeta bus puikus tyrimų taikinys James Webb kosminiam teleskopui. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Milžiniškas dvinarės žvaigždės apvalkalas. Dvinarės žvaigždės gyvenimo pabaigoje kurį laiką patiria vadinamąją „bendrojo apvalkalo“ stadiją. Tai yra laikotarpis, kai viena iš žvaigždžių, baigdama gyvenimą, išsipučia į raudonąją milžinę ir apgaubia kaimynę. Laikui bėgant, apvalkalas išpučiamas tolyn ir susimaišo su tarpžvaigždine medžiaga. Bet jei tos medžiagos, ir apskritai žvaigždžių aplink, nėra daug, jis gali išlikti matomas ilgai, net išsiplėtęs iki milžiniško, bent keleto parsekų, dydžio. Būtent tokį apvalkalą astronomai neseniai atrado prie žvaigždės Hidros YY. Ši žvaigždė yra dvinarė sistema, susidedanti iš baltosios nykštukės ir kiek mažesnės už Saulę žvaigždės. Žvaigždės viena aplink kitą apsisuka vos per aštuonias valandas, o jas skiria tik kiek daugiau nei du Saulės spinduliai. Baltoji nykštukė yra ypatingai karšta – 66 tūkstančių laipsnių; tai rodo, kad ji susiformavo visai neseniai. Aišku, „neseniai“ astronominiais mastais reiškia pusę milijono metų, tačiau ir per tokį laiko tarpą nykštukė nespėjo atvėsti. Sistemą gaubia penkių parsekų skersmens dujų kevalas, kurio masė siekia maždaug vieną Saulės masę. Penki parsekai – gerokai daugiau, nei tipiniai atstumai tarp žvaigždžių Galaktikos diske, tačiau Hidros YY nuo disko plokštumos nutolusi pusantro šimto parsekų, tad apvalkalo kol kas nesuardė sąveika su kitomis žvaigždėmis ar tarpžvaigždinėmis dujomis. Anksčiau dujų burbulo nepavyko aptikti, nes įprastai teleskopų stebėjimo laukas neaptima pakankamai didelio dangaus ploto; ir šįkart jo savybės nagrinėtos remiantis daugelio stebėjimų gretimuose dangaus lopiniuose duomenimis. Atrasti keli dujų fragmentai, nutolę dar daugiau į abi puses nuo sistemos – juos skiria maždaug 12 parsekų. Šie fragmentai gali būti kūginės medžiagos tėkmės liekana. Detali informacija apie dujų apvalkalo judėjimą leis patikrinti įvairius dvinarių žvaigždžių evoliucijos modelius. Dar viena įdomi sistemos savybė – nykštukė apšviečia kaimynės paviršių ir įkaitina vieną jos pusę, o kartais sukelia ir žybsnius. Gali būti, kad Hidros YY buvo ryškaus žybsnio – novos – kurią aprašė Kinijos ir Korėjos astronomai 1065 metais, kaltininkė. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Keistai priblėstanti žvaigždė. Prieš keletą metų astronomų dėmesį prikaustė Tabi žvaigždė, arba KIC 8462852, kuri keletą kartų labai stipriai pritemo. Iki šiol dar nėra visiškai aišku, kas neperiodiškai pridengia keliolika procentų žvaigždės spinduliuotės, bet greičiausiai tai yra kokie nors dulkių srautai. Neseniai mokslininkai aptiko dar vieną keistai ir stipriai pritemstančią žvaigždę, bet šįkart paaiškinimą surasti buvo paprasčiau. TESS teleskopo duomenyse aptiktas objektas TIC 400799224 pasižymi keistai kintančia spinduliuote. Dėmesys į jį atkreiptas po to, kai automatizuotas kintančių žvaigždžių paieškos algoritmas nesugebėjo priskirti pokyčių jokiam žinomam mechanizmui. Nieko keisto – žvaigždė vieną kartą priblėso net 25% per kelias valandas. Atlikę detalesnius objekto stebėjimus bei pasitelkę archyvinius duomenis, mokslininkai nustatė, kad TIC 400799224 yra dvinarė žvaigždė, o pritemsta viena jos komponentė. Šie pritemimai kartojasi periodiškai, taip, lyg aplink žvaigždę kažkas suktųsi 19,77 Žemės parų periodu. Tačiau ne kiekvieno periodo metu pritemimas įvyksta, o kai įvyksta, jų savybės kaskartų būna vis kitokios: skiriasi tiek pritemimo procentas, tiek trukmė, tiek greitis ar šviesio svyravimai pritemimo metu. Kai kurių pritemimų metu žvaigždės šviesis sumažėja net 75%. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra toks, kad aplink žvaigždę skrieja byrantis asteroidas ar nykštukinė planeta, nuo kurios nuolat atsiskiria dujų ir dulkių debesys. Kartais šie debesys atsiskiria kaip tik tada, kai vyksta planetos tranzitas – tada matome reikšmingą pritemimą. Įdomu, kad net ir skleisdamas dulkes, objektas nesubyrėjo per daugiau nei šešerius metus, kiek apima stebėjimų duomenys. Tolesni dedikuoti stebėjimai turėtų padėti išsiaiškinti pritemdančios medžiagos prigimtį; tada bus galima daugiau pasakyti ir apie byrantį objektą bei galbūt išsiaiškinti, kodėl jis ėmė byrėti būtent dabar. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Žvaigždės evoliucija prieš sprogimą. Supernovų sprogimai yra staigūs ir neprognozuojami reiškiniai – nors galime įvertinti, kuri žvaigždė artėja prie gyvenimo pabaigos, sprogimo laiką numatyti kol kas įmanoma tik su tūkstančių metų ar didesne paklaida. Tad supernovų paprastai ieškoma plataus kampo apžvalginiais teleskopais, kurie, pastebėję galimą sprogimą, nukreipia ten tikslesnius ir jautresnius prietaisus. Deja, šie procesai užtrunka, taigi paprastai supernovos sprogimą pradedame stebėti ne anksčiau, nei kelios valandos po jo pradžios, ką jau kalbėti apie žvaigždės stebėjimą prieš sprogimą. Tačiau dabar gana netikėtai astronomams pavyko stebėti žvaigždę net kelis mėnesius prieš supernovą. 2020 metų vasarą aptikta raudonoji milžinė, stipriai nusimetinėjanti išorinius sluoksnius. Po kelių mėnesių ji sprogo kaip supernova, kataloguose įvardinta SN 2020tlf. Iškart po sprogimo pastebėta, jog supernovos šviesa jonizavo aplink buvusią medžiagą, išmestą tos pačios milžinės. Žvaigždės evoliucijos modelis, geriausiai paaiškinantis stebėjimų duomenis, rodo, kad žvaigždė kurį laiką prieš sprogimą medžiagą nusimetinėjo šimtadalio Saulės masės per metus sparta, bet tai vyko tik paskutinius keletą metų. Anksčiau medžiagos išmetimo sparta buvo apie tūkstantį kartų mažesnė. Šimtadalis Saulės masės per metus yra labai daug – manoma, kad toks spartus masės išmetimas būdingas tik pačioms masyviausioms žvaigždėms. Visgi SN 2020tlf pradininkė buvo vos 10-12 kartų už Saulę masyvesnė žvaigždė, viena iš mažiausių, galinčių sprogti kaip supernova. Dauguma žinomų supernovų pradininkių, kurios buvo aptiktos ir stebėtos prieš sprogimą, nepasižymėjo reikšmingu medžiagos išmetimu, taigi mokslininkai manė, kad tokia santykinai rami būsena tęsiasi iki pat sprogimo. SN 2020tlf rodo, kad bent jau kai kuriais atvejais yra priešingai ir kad reikšmingi pokyčiai žvaigždės centre atsispindi ir jos paviršiuje. Prieš supernovos sprogimą žvaigždė evoliucionuoja vis greičiau ir greičiau, taigi nekeista, jog per paskutinius kelis mėnesius iki išlakstant į šipulius žvaigždės savybės gerokai pasikeitė nuo tų, kokios galbūt buvo likus dešimtmečiams ar tūkstančiams metų iki sprogimo. Šis atradimas ir tolesnė jo analizė padės daug geriau suprasti paskutinius žvaigždžių evoliucijos momentus prieš supernovos sprogimą. Šios žinios, savo ruožtu, papildys supratimą apie cheminių elementų atsiradimą Visatoje bei medžiagos judėjimą ir maišymąsi galaktikose, taigi ir planetų formavimąsi bei savybes, ir daugelį kitų astrofizikos sričių. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Ilgiausia dujų juosta Galaktikoje. Paukščių Tako diske išsiskiria vijos – žvaigždžių, ypač jaunų, ir molekulinių dujų sutankėjimai, spirališkai besitęsiantys nuo centrinio telkinio į pakraščius. Retesnės dujos, pavyzdžiui vandenilio atomai, irgi telkiasi diske, bet jų struktūra sudėtingesnė. Kitose galaktikose matomos įvairios dujų juostos, srautai ir sankaupos, kurios nebūtinai atkartoja spiralines vijas. Paukščių Take šias struktūras įžiūrėti sudėtinga, nes stebime jas iš disko vidaus. Bet dabar identifikuota ilgiausia atominio vandenilio dujų juosta mūsų Galaktikoje – 1200 parsekų ilgio darinys priešingoje Galaktikos pusėje, nei Saulė. Darinys, atradėjų pavadintas „Maggie“, driekiasi lygiagrečiai Galaktikos dujų disko plokštumai, tačiau yra 500 parsekų atstumu nuo jos į pietinę pusę – tai ir leido jį pamatyti, nes kitaip tanki medžiaga Galaktikos centre užstotų vaizdą. Visos dujos, kiek pavyko išmatuoti, juda vienodu greičiu – tai rodo, kad matoma struktūra nėra atsitiktinė sankaupa, o bent kurį laiką egzistuojantis darinys. Be to, struktūra juda panašiu greičiu kaip ir tikėtinas toje Galaktikos pusėje esančios spiralinės vijos greitis, tačiau šiek tiek nuo jos atsilieka. Bendra struktūros masė – apie 720 tūkstančių Saulės masių, o vidutinis tankis – keturios dalelės kubiniame centimetre, maždaug keturis kartus daugiau, nei vidutinis tarpžvaigždinės medžiagos tankis Saulės aplinkoje. Tokio tankio nepakanka žvaigždėms formuotis – ir tikrai, visoje struktūroje nematyti jokių žvaigždėdaros požymių. Medžiagos tankių pasiskirstymas rodo, kad net ir dujų gravitacija nėra pakankamai stipri, kad sutrauktų juostą į atskirus debesis. Iš kitos pusės, apie 8% juostos masės sudaro molekulinės dujos, o jos pasiskirsčiusios į pavienes sankaupas. Taigi gali būti, kad „Maggie“ yra pirminis didžiulio žvaigždėdaros regiono formavimosi etapas, kai dujos pradeda kauptis į sutankėjimus, bet jie dar neatsiskiria nuo didesnio masto dujų judėjimo. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Paskutinis Paukščių Tako susidūrimas. Prieš maždaug dešimt milijardų metų Paukščių Takas susijungė su kita gana didele galaktika, vadinama Gaja-Enceladu. Apie tai žinome iš įvairių žvaigždžių srautų, kurių judėjimas bei cheminė sudėtis rodo juos susiformavus ne Paukščių Take. Dabar pirmą kartą skaitmeniniu modeliu gana detaliai atkurta šio susiliejimo eiga. Suskaičiavę apie 500 modelio realizacijų, tyrėjai nustatė, kad geriausiai stebėjimų duomenis atkuria modelis, pagal kurį Gaja-Enceladas turėjo apie pusę milijardo Saulės masių žvaigždžių, o bendra galaktikos masė buvo apie 200 milijardų Saulės masių. Paukščių Tako masė tuo metu buvo apie 2,5 karto didesnė, taigi Gaja-Enceladas atnešė apie 20% šiandieninės Galaktikos tamsiosios materijos. Šis modelis taip pat paaiškina, kodėl Paukščių Tako žvaigždžių halo vidinė dalis yra netaisyklingos triašės formos, o jos pagrindinė ašis sudaro net 35 laipsnių kampą su disko plokštuma: šios žvaigždės išsidėsčiusios daugmaž pagal Gajos-Encelado orbitą, o ilgoji ašis nukreipta orbitos apocentro – tolimiausio Paukščių Takui taško – link. Ties apocentru randamas žvaigždžių sutankėjimas, atitinkantis matomus telkinius, vadinamus Heraklio-Erelio debesiu ir Mergelės sutankėjimu. Visas susiliejimas truko apie du milijardus metų – tai paaiškina, kodėl Paukščių Tako hale žvaigždėdara sustojo prieš aštuonis milijardus. Taip pat modelis leidžia padaryti kelias prognozes, kurias bus galima patikrinti ateities stebėjimų duomenimis. Pirmoji prognozė yra apie halo struktūrą: maždaug ties 15-18 ir ties 30 kiloparsekų nuo Galaktikos centro turėtų staigiai pasikeisti žvaigždžių populiacijos tankio profilis. Antroji prognozė susijusi su tolimiausiomis Galaktikos žvaigždėmis – apie 10% Gajos-Encelado žvaigždžių, taigi maždaug 50 milijonų Saulės masių, turėtų būti toliau nuo Paukščių Tako centro, nei 30 kiloparsekų. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Greitųjų radijo žybsnių sekimas. Daug trumpalaikių astronominių reiškinių, pavyzdžiui supernovų sprogimų ar gama spindulių žybsnių, sekami automatiškai. Aptikus naują įvykį, detektoriai gali išsiųsti pranešimus po visą pasaulį ir netgi nukreipti kitus teleskopus detaliems stebėjimams, visiškai be žmonių įsikišimo. Dažnai tai yra būtina, nes, pavyzdžiui, vienos rūšies gama spindulių žybsniai trunka tik apie dvi sekundes, tad žmonės tiesiog nespėtų sureaguoti į tai, jog kažkas dedasi, o automatinės sistemos gali šį tą užfiksuoti. Netrukus tokią galimybę įgis ir greitųjų radijo žybsnių tyrėjai, mat pagrindiniame jų paieškai skirtame teleskope įdiegta automatinių pranešimų sistema. Kanadoje esantis CHIME radijo teleskopas kasdien surenka apie gigabaitą duomenų apie įvairius pokyčius radijo danguje, tarp kurių pasitaiko ir greitųjų radijo žybsnių. Šie žybsniai trunka tik milisekundes, taigi net ir automatiniai pranešimai nepadės kitiems teleskopams juos užfiksuoti dar vykstančius. Iš kitos pusės, galimybė greitai pažiūrėti į tinkamą dangaus tašką kituose spektro ruožuose leis atskleisti žybsnių ryšius su galimais kilmės šaltiniais – ar tai būtų neutroninės žvaigždės, ar žvaigždžių žybsniai, ar kokie nors egzotiški dariniai. Kasdien CHIME duomenyse aptinkama vidutiniškai po keletą greitųjų radijo žybsnių; greiti detalesni jų stebėjimai padės išsiaiškinti ir kas juos sukelia, ir kaip.
***
Erdvėlaikio iškreiptumą dažnai vaizduojame kaip tamprią plokštumą, kurią iškreipia masyvūs kūnai. Deja, toks paaiškinimas, geriau pasigilinus, nėra labai geras – jis nepaaiškina, iš kur atsiranda gravitacijos pojūtis ir nieko nepasako apie laiko iškreiptumą. Geriau erdvėlaikio kreivumą vaizduoti kaip „erdvėlaikio upes“, nuolat tekančias masyvaus kūno link. Tada ir gravitaciją galima suprasti kaip laiko iškreiptumą, kuris dalį judėjimo laike paverčia judėjimu erdvėje. Apie tai nuosekliai pasakoja ScienceClic:
Beveik prieš metus apie panašią idėją kalbėjo ir PBS Space Time:
***
Štai tokios naujienos iš naujųjų metų pradžios. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse
The post Kąsnelis Visatos DXIX: Apvalkalai first appeared on Konstanta-42.